Pažintis su eksponatais: cukraus smulkintuvas

XIX amžiuje cukrui plačiai paplitus visoje Europoje, cukraus smulkintuvas tapo nepamainomu įrankiu to meto virtuvėje. 

Cukrus būdavo presuojamas ir parduodamas įvairių dydžių ir formų gabalais („galvomis“) Pradžioje gamindavo kūgio formos įvairaus dydžio gabalus („galvas“), kurie svėrė nuo 5 iki 15 kg. Cukrų paprastai patiekdavo smulkintą, tačiau prieš susmulkindami, pasiturintys šeimininkai, kaip savo gerovės ir klestėjimo rodiklį, patiekdavo į stalą visą cukraus gabalą („galvą“).

Kaipgi smulkindavo cukraus gabalus („galvas“)? Tam reikėjo cukraus smulkintuvų. Jie buvo kelių tipų. Literatūriniame A. Puškino muziejuje saugomas cukraus smulkintuvas (panašus į giljotiną), priklausęs Varvarai ir Grigorijui Puškinams, veikė taip: smulkintuvo peilį pakeldavo į viršų - po juo padėdavo cukraus „galvą“ ir smogdavo iš visų jėgų. Maži cukraus trupinėliai išbyrėdavo pro skylutes ir patekdavo į smulkintuvo „pirmąjį aukštą“ - apačią. Nedidelius cukraus gabalėlius tiekdavo į stalą, kad gerdami arbatą galėtų juos berti į puodelį arba tiesiog atsikąsti.

XIX-ame amžiuje cukraus pramonė pradėjo sparčiai vystytis ir šis saldumynas tapo visiems prieinamu skanėstu.